Atmintis gyva, nes liudija

 

Sausio sniegenos

                      Tai atsitiko šalyje, kurioje žiemą iškrinta sniegas. Dažniausiai sausį. 

Kartais dabar su sniegu iškrenta, o gal iš kur atskrenda paukštelių, vadinamų sniegenomis. Kiekviena jų turi po keletą raudonų plunksnelių, tai sniege iš toli gali atrodyti lyg pritaškyta mažyčių kraujo lašų.

                      Tačiau ne visada taip buvo, o tiesiog atsitiko.

                      Toje šalyje, kurioje žiemą iškrinta sniegas, gyveno mergaitė vardu Loreta. Buvo sausis, taigi žiema. Loreta žiūrėjo pro didelio  namo langą ir matė televizijos bokštą. Vyresnysis brolis buvo žadėjęs paaiškinti jai, kaip tas bokštas atsiunčia vaizdus tiesiai į jų šeimos butą, į tą kambarį, kur stovi televizorius ir dažniausiai rodo spalvotus įdomius dalykus. Bet štai dabar jis kažkodėl ėmė rodyti keistenybes, net baisenybes. Tartum į patį televizorių įlindo svetimi vyrai su šalmais, ėjo koridoriumi ir grasino, rėkė ir šaudė, o paskui laidos vedėją Eglę išvarė ir viskas užtemo…

                      Loreta puolė prie lango žiūrėti, kas gi dedasi lauke prie bokšto. Naktis, bet šiek tiek matyti. Aikštę jau pabarstė baltos snaigės, o dabar per ją važiuoja riaumodamos didelės geležinės dėžės. Aplink bokštą buriasi daug žmonių, ir vis daugiau iš visų pusių. Štai ir jos brolis ten bėga su draugais, o kodėl – nesuprasi.

                      Sniegenos, kurios buvo atskridusios pasidžiaugti pirmuoju sniegu, iš pradžių irgi nieko nesuprato. Pasitraukė šiek tiek atokiau ir žiūri, kas čia bus. Ir prasidėjo neregėti baisūs dalykai.

                      Žmonės štai stovi susikibę rankomis ir dainuoja, o ant jų tos geležinės dėžės važiuoja. Ir šaudo iš patrankų, ir išlipę svetimi žmogystos, nelyginant plastmasiniai robotai, šautuvų buožėmis daužo, liepsnomis degina. Kas dainuojančių krinta užmuštas, kas labai sužeistas, o broliai ir sesės, labai daug jaunimo, vis tiek nesitraukia. Traukitės jūs, žmogystos iš pragaro, o mes čia – savo tėvynėje!

                      Ir Loreta, ne tik sniegenos, jau matė viską gana iš arti, nes nė pati nepajutus išbėgo iš namų. Tiesiai ten – prie bokšto! Pamatė ją to paties kiemo berniukas, kuriam ji slapčiomis patiko, ir norėjo sustabdyti Loretą.

                      – Neik! Grįžk namo! Ten baisu, gali užmušti! Gintis, tai vyrų darbas!

                      Bet Loreta nė kiek nebijojo. Ji norėjo rasti brolį, būti su juo ir su visais broliais.

                      Ir tada viena riaumojanti dėžė parbloškė mergaitę Loretą. Ji jau buvo nubėgus iki pat bokšto, ten drąsiai stovėjo su visais, nesitraukė, bet parblokšta atsidūrė po geležiniais ratais. Tie dar ir su geležiniais vikšrais pervažiavo ją nuo kojų iki širdies…

                      Gydytojai nuvežė Loretą į ligoninę, tačiaunegalėjo išgelbėti. Ji mirė. O sniegas didelėje mirties aikštėje liko aptaškytas krauju.

                      Ten suskrido labai daug sniegenų. Visos, kurios buvo Vilniuje ir Lietuvoje tą žiemą, kai iškrito sniegas ir apsitaškė krauju. Ir sniegenos, graudžiai čiulbėdamos, lyg melstųsi už Loretą, stumdėsi toje aikštėje, toje pačioje vietoje, tarp gilių vėžių sniege, kuris tapo raudonas, ir visos išsikruvino plunksneles.

                      Praėjo daug metų. Žmonės pamėgo tuos žiemos paukštelius, buvo net pradėję juos vadinti loretomis. Bet paskui pamiršo, ir liko tik sniegenų vardas.

                      Daug kas pamirštama, ištirpsta lyg sniegas pavasarį. Ištirpo ir kruvinas tos žiemos, tos nakties sniegas. Ištirpo jis tikrovėj, ištirpo ir atminty. Žmonės visada turi kitų darbų arba ieškosi pramogų, kam jiems galvoti apie svarbius liūdnus dalykus.

                      Bet paukšteliai nepamiršta. Kiek jau laiko praėjo, o sniegenos kasmet sausio tryliktąją kažkaip kitaip, kitokiais balsais pačiulba, aikštėse susitinka ir niekur neskuba. Jos prisimena Loretą. (V. Landsbergis)