Ei, superdantie, nusišypsok man!

Sausio 8 dieną ,,Aitvariukų“, ,,Kodėlčiukų“, ,,Katinėlių“ grupių vaikus  vyr. auklėtoja Daiva , pakvietė į pramogą ,,Ei, superdantie, nusišypsok man!“. Jos metu aiškinosi, kalbėjosi kaip išsaugoti sveikus dantis: diskusijos metu atsakinėjo į klausimus, žiūrėjo mokomuosius – edukacinius filmukus ,, Dantukas“, ,,Ėduoniukas ir Bakteriukas“, kiekviena grupė atliko praktines užduotis, žaidė judrų žaidimą,, Pagauk Ėduonį“.  Įgytas, atnaujintas žinias, vaikai pritaiko praktiškai – po valgio valosi, skalauja dantukus. Laimingi vaikai, linksma šypsena, sveiki dantukai.

“Sveikatiados” grūdinių produktų iššūkis mūsų darželyje

 Darželyje vaikai visą savaitę gamino ir skanavo patiekalus iš grūdinių kultūrų. Mažieji savo rankomis patiekalus gamino, sužinojo apie grūdų naudą ir vertingumą organizmui. Susipažino su duonos gaminimo ir kepimo ypatumais. Suprato, kad skanu gali būti ne tik saldus skanėstas. Ragaudami stebėjosi patiekalų skoniu. Tikime, kad gautas žinias vaikai prisimins ir panaudos namuose.

 

Skiepai nuo difterijos

Difterija -  tai viena iš sunkiausių, ūmi oro lašiniu būdu plintanti užkrečiamųjų infekcinių ligų, pasižyminti dideliu mirtingumu. Žmogus yra vienintelis difterijos infekcijos šaltinis. Šia liga užsikrečiama nuo sergančio žmogaus, sveikstančio ligonio ar bakterijų nešiotojo per kvėpavimo takus – kosint, čiaudant, kalbant (oro lašiniu būdu). Difterijos simptomai paprastai pasireiškia per 2 – 5 dienas nuo užsikrėtimo. Liga prasideda ūmiai. Pradžioje difterijos simptomai panašūs į kitų bakterinių nosiaryklės ligų: pakyla temperatūra, skauda gerklę, ypač ryjant, būna silpna, sumažėja apetitas, pykina gali būti jaučiamas nemalonus kvapas iš burnos.  Ligos komplikacijas sukelia mikroorganizmo gaminamas toksinas, kuris su krauju patenka į visus organus. Visi sergantieji difterija gydomi ligoninėje, nepaisant ligos formos ir sunkumo.

Kaip apsisaugoti nuo difterijos?


Efektyvi difterijos profilaktika – vakcinacija. Pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių kūdikiai skiepijami: 2, 4, 6 ir 18 mėnesių ir 6 – 7 bei 15 – 16 metų vaikai. Vėliau palaikomosios vakcinos dozės suaugusiems rekomenduojamos kas 10 metų. Tik pilanavertis ir reguliarus skiepijimasis gali garantuoti patikimą apsaugą nuo difterijos.

Užkrečiamų ligų ir aids centras siūlo nemokamai pasiskiepyti nuo difterijos infekcijos suaugusius. Daugiau informacijos rasite čia

Sniego diena

Trečiąjį sausio sekmadienį minima Pasauline sniego diena. Šia proga įvairiose pasaulio šalyse rengiama šventė, kurioje kviečiama slidinėti, čiuožti rogėmis, piešti ant sniego ir kitaip pasidžiaugti sniegu. Mūsų lopšelis-darželis sausio 22 dieną paminėjo šią gražią dieną. Su sniegu taip smagu žaisti, ant jo piešti, važinėti ir tiesiog pasivolioti…

 

“Sveikatingumo pertraukėlių savaitė” mūsų darželyje

Sausio 14-18 dienomis vyko "Sveikatingumo pertraukėlių savaitė". Šių pertraukėlių svarba yra tame, kad vaikai išmoktų prasmingai praleisti laisvalaikį. Mokėmes visi  klausytis savęs, kartu juokemės, bandėme nugalėti triukšmą, išreikšti save spalvų pagalba ir atsipalaiduoti šokio sūkūryje! 

 

 

Kuriame kartu

Džiugu, kai tėveliai atranda laiko ateiti į darželį pabūti kartu, pažaisti, paskaityti, kurti kartu su vaikais. Šį kartą „Šnekučių“ gr. vaikai kartu su namiškiais kūrė žiemos gėles ir surengė darbų parodą. Šaunuoliaismiley

Atmintis gyva, nes liudija

 

Sausio sniegenos

                      Tai atsitiko šalyje, kurioje žiemą iškrinta sniegas. Dažniausiai sausį. 

Kartais dabar su sniegu iškrenta, o gal iš kur atskrenda paukštelių, vadinamų sniegenomis. Kiekviena jų turi po keletą raudonų plunksnelių, tai sniege iš toli gali atrodyti lyg pritaškyta mažyčių kraujo lašų.

                      Tačiau ne visada taip buvo, o tiesiog atsitiko.

                      Toje šalyje, kurioje žiemą iškrinta sniegas, gyveno mergaitė vardu Loreta. Buvo sausis, taigi žiema. Loreta žiūrėjo pro didelio  namo langą ir matė televizijos bokštą. Vyresnysis brolis buvo žadėjęs paaiškinti jai, kaip tas bokštas atsiunčia vaizdus tiesiai į jų šeimos butą, į tą kambarį, kur stovi televizorius ir dažniausiai rodo spalvotus įdomius dalykus. Bet štai dabar jis kažkodėl ėmė rodyti keistenybes, net baisenybes. Tartum į patį televizorių įlindo svetimi vyrai su šalmais, ėjo koridoriumi ir grasino, rėkė ir šaudė, o paskui laidos vedėją Eglę išvarė ir viskas užtemo…

                      Loreta puolė prie lango žiūrėti, kas gi dedasi lauke prie bokšto. Naktis, bet šiek tiek matyti. Aikštę jau pabarstė baltos snaigės, o dabar per ją važiuoja riaumodamos didelės geležinės dėžės. Aplink bokštą buriasi daug žmonių, ir vis daugiau iš visų pusių. Štai ir jos brolis ten bėga su draugais, o kodėl – nesuprasi.

                      Sniegenos, kurios buvo atskridusios pasidžiaugti pirmuoju sniegu, iš pradžių irgi nieko nesuprato. Pasitraukė šiek tiek atokiau ir žiūri, kas čia bus. Ir prasidėjo neregėti baisūs dalykai.

                      Žmonės štai stovi susikibę rankomis ir dainuoja, o ant jų tos geležinės dėžės važiuoja. Ir šaudo iš patrankų, ir išlipę svetimi žmogystos, nelyginant plastmasiniai robotai, šautuvų buožėmis daužo, liepsnomis degina. Kas dainuojančių krinta užmuštas, kas labai sužeistas, o broliai ir sesės, labai daug jaunimo, vis tiek nesitraukia. Traukitės jūs, žmogystos iš pragaro, o mes čia – savo tėvynėje!

                      Ir Loreta, ne tik sniegenos, jau matė viską gana iš arti, nes nė pati nepajutus išbėgo iš namų. Tiesiai ten – prie bokšto! Pamatė ją to paties kiemo berniukas, kuriam ji slapčiomis patiko, ir norėjo sustabdyti Loretą.

                      – Neik! Grįžk namo! Ten baisu, gali užmušti! Gintis, tai vyrų darbas!

                      Bet Loreta nė kiek nebijojo. Ji norėjo rasti brolį, būti su juo ir su visais broliais.

                      Ir tada viena riaumojanti dėžė parbloškė mergaitę Loretą. Ji jau buvo nubėgus iki pat bokšto, ten drąsiai stovėjo su visais, nesitraukė, bet parblokšta atsidūrė po geležiniais ratais. Tie dar ir su geležiniais vikšrais pervažiavo ją nuo kojų iki širdies…

                      Gydytojai nuvežė Loretą į ligoninę, tačiaunegalėjo išgelbėti. Ji mirė. O sniegas didelėje mirties aikštėje liko aptaškytas krauju.

                      Ten suskrido labai daug sniegenų. Visos, kurios buvo Vilniuje ir Lietuvoje tą žiemą, kai iškrito sniegas ir apsitaškė krauju. Ir sniegenos, graudžiai čiulbėdamos, lyg melstųsi už Loretą, stumdėsi toje aikštėje, toje pačioje vietoje, tarp gilių vėžių sniege, kuris tapo raudonas, ir visos išsikruvino plunksneles.

                      Praėjo daug metų. Žmonės pamėgo tuos žiemos paukštelius, buvo net pradėję juos vadinti loretomis. Bet paskui pamiršo, ir liko tik sniegenų vardas.

                      Daug kas pamirštama, ištirpsta lyg sniegas pavasarį. Ištirpo ir kruvinas tos žiemos, tos nakties sniegas. Ištirpo jis tikrovėj, ištirpo ir atminty. Žmonės visada turi kitų darbų arba ieškosi pramogų, kam jiems galvoti apie svarbius liūdnus dalykus.

                      Bet paukšteliai nepamiršta. Kiek jau laiko praėjo, o sniegenos kasmet sausio tryliktąją kažkaip kitaip, kitokiais balsais pačiulba, aikštėse susitinka ir niekur neskuba. Jos prisimena Loretą. (V. Landsbergis)

Atsisveikinome su eglute

Susirinkę drauge, prisiminėme praėjusias šventes, pasidalinome įspūdžiais. Atsisveikinant ir palydint gražuolę eglę, Nykštukė (auklėtoja Vilma) ir Pelytė (auklėtoja Jolanta) uždavė užduočių, kurias vaikai su džiaugsmu įvykdė: žiūrėjo animacinį filmuką, šoko, ieškojo eglučių, žaidė žaidimą su sniego gniūžtėmis. Po linksmybių, Nykštukei pasakius burtažodį, eglutės lemputės užgeso…

Švenčių belaukiant

Šventės ir jaukios akimirkos mums asocijuojasi su mielais prisiminimais, šeimos tradicijomis, gardžiais kvapais…Darželyje prieš  Kalėdas kvepia ne tik gaiviais eglutės sakais,bet imbieru ir gvazdikėliais kvepiančiais sausainiais, kuriuos gamino, puošė ir kepė „Šnekučių“ grupės vaikai. O „Žemuogėlių“ grupės mažieji kepė skanius, kvapnius aguoninius kučiūkus.